Sulaukiau savo berniuko. Atidarau duris. Matau, kad neatsinešė žadėtų keksiukų:

– Ir kur tavo keksiukai? – klausiu nustebusi. – Visiems apsiskelbiau, kad atneši, o tu neatnešei. Taip laukiau… – nusimenu.

– Nekepiau. Esu piktas, – paaiškina vaikas. Po tų žodžių pakankamai stipriai spiria mamai į koją.

– Kodėl taip darai? – klausiu nustebusi.

– Neleido žiūrėti jutūbo, – ir vėl spiria. Mama meiliai bando apkabinti, o jis dar kartą spiria.

– Atsiprašyk mamos, – liepiu ir jau kyla mintys, kad šiandien susitarti nepavyks.

– Neatsiprašysiu, – užtikrintai atrėžia vaikas, puikiai išartikuliuodamas R.

– Mamytė tave taip myli, o tu taip negražiai elgiesi. O jei neturėtum mamytės, kas tada būtų? Kas tave mylėtų? Ką tu mylėtum?

– Tada kiek noriu ziūrėciau jutūbą. Ir tada mylėsiu senelį, – atrėžia. Bet iškart pasitikslina: – Ai ne, nemylėsiu senelio. Nes jis keikiasi, kai mane pamato.

– O ką sako senelis? – klausiu.

– Nesakysiu, negraziai sako, – paaiškina vis nekeldamas akių į mane.

– Pasakyk, – provokuoju. – Bent iš kokios raidės sako, – ką jau ten pasakys senelis, manau.

– Pasakysiu iš kokios raidės, bet nesakysiu, ką sako.

– Na, sakyk.

– Iš P ir iš B…

– O tu keikiesi? – bandau nusukti kalbą su viltimi, kad gal nebesikeikia.

– Kartais keikiuosi, – prisipažįsta.

– „Šūdas” sakai? – nustembu, nes jau išmokom tokio žodžio netarti. https://rb.gy/0inbcc

– Ne, šito nesakau, – užtikrina.

– O ką tuomet?

– Sakau iš N.

– O tai čia koks iš N?

– Antra raidė A, – paaiškina gražiai tardamas R.

– A – tai „namas“? – bandau „spėti“.

– Ne namas, – žiūrėdamas į grindis paaiškina vaikas.

– Trečia H, – lengvina mano spėliones. – Ne, CH,-garsiai svarsto,- gal H. Visgi trečia raidė CH, – apsisprendžia.

– Nežinau aš tokių keistų žodžių. Geriau pasimokykim gražiau sakyti ZŽSŠ ir galėsi pažaisti su jutūbu.

Pasikartojam. Leidžiu gal 30 sekundžių įsijungti jutūbą. Prieš baigiant sakau:

– Dar truputį pažaisk ir viskas, mokysimės toliau.

„Truputį“ buvo gal kokios 5 sekundes, bet to užteko, kad berniukas ramiai grąžintų planšetę.

– Koks tu geras vaikas, – giriu. – Su tavim galima susitarti. Ir R garsiuką visur stengiesi gražiai ištarti.

Berniukas pažiūri į mane.

– Va, ir kaip gražiai man į akutes pažiūrėjai, – pagiriu. – Gal mamytės nueikim atsiprašyti – jai širdelę skauda, kad spyrei. Mamytei tu pats svarbiausias. Juk žinai, ji taip tavęs laukė ir tu pilvelyje pradėjai augti, – kai ištariu šiuos žodžius iš vaiko žvilgsnio suprantu, kad pasakiau nesąmonę. Berniukas išsišiepia savo kiaura be keturių viršutinių dantų šypsena ir drioksteli:

– Ne dėl laukimo pilvas pradeda augti.

– O dėl ko?

– O dėl to, kad padarė seksą su tėčiu ir aš atsiradau.

Matau, kad plėtoti gandrų temą neverta.

– Tai einam mamytės atsiprašyti?

– Einam, – sutinka keikūnėlis.

Nuėjęs prie mamytės apsikabina ir sako, kad daugiau niekada jai nebespirs. Ir kad labai myli (nemokiau). Atsisveikindamas prie durų berniukas pažiūri į mane žibančiomis akimis ir klausia:

– Nori, pasakysiu bajerį.

– Noriu, – sutinku, nors po to klausimo nesijaučiu visai rami.

Vaikas išsišiepia ir taria:

– Ruiga tu Ruiga.

–