Prie durų stovi mano berniukas, įsikniaubęs į sieną. Mama laiko keksiukus. Manau liūdi vaikas nes nuo ryt karantinas,- nesusitiksim.

– Kaip gerai, kad iškepei keksiukų, – apsidžiaugiu.

– Ne as iskepiau, o mama. Ir visai as cia nenorėjau eiti, – paaiškina nekeldamas į mane akių septynmetis šveplys.

– Tai kas čia dabar darosi, kas nutiko? – klausiu.

– Telefonas issikrovė, – atrėžia vaikas.

– Bet gal vis tiek užeisi? – klausiu.

– Turi kur krauti telefoną?

– Na, turiu.

– Tada užeisiu, – pagaliau įsivilioju keikūnėlį.

O keksiukų gražumas, o skanumas! Abu gerai prisikertam prieš pamoką.

Prie skanių keksiukų nusilipdė ir savus – iš modelino. Pasikalbam, keksiukai būna:

-Jei iš bananų tai…

– Bananai?

– Bananiniai, – pasitikslinam. – Jei iš obuolių tai..?

– Obolainiai.

– Obuoliniai, – pasitaisom. – Jei iš šokolado tai..?

– Sokoladiniai! – pataiko.

– O kaip reikalai su keiksmažodžiais? – klausiu. https://rb.gy/0inbcc

Nors jie atėjo pas mane dėl neištariamos Š,Ž,R, bet graži vaiko kalba manau irgi aktualu.

– Jau trys dienos mokykloje nesikeikiu ir mokytojos klausau.

– O čia tai naujiena! – apsidžiaugiu.

– Pagalbininkę tuliu, kuri su manim sėdi, man padeda.

– Tiek nedaug tereikėjo – pagalbininkės? – klausiu.

– Taip, man reikėjo zmogaus, kuris būtų didesnis už vaikus salia manęs, – paaiškina vaikas.

– Už tai, kad nesikeiki, noriu tau padovanoti didelį saldainį.

– Galiu ir savo pagalbininkei paimti, ir jos dukrytei? – pasitikslina geraširdis, vis dar akyčių į mane nepakeldamas. Bet kai galiausiai pasižiūri, pagiriu, kad gražiai pasižiūrėjo ir, žinoma, pavaišinu saldainiais.

– O tylos ausines užsidedi mokykloje? – klausiu.

– Nesidedu, bijau, kad vaikai juoksis, – paaiškina. Mama vėliau papasakoja, kad sėdėdamas kambaryje berniukas girdi muziką, kurios mama negirdi. Vaikams, kurių labai jautri klausa, net drugelio sparnelių čežėjimas gali suketi nemalonius garsus…

O tada pasiimame dėlionę su gyvūnais:

-Kas čia?, – klausiu rodydama į zebrą.

– Nezinau, – atsako vaikas. Rodau į strutį.

– Nezinau.

Rodau į liūtą.

– Riūtas.

– O kokius naminius gyvūnus žinai?

– Žinau tą tokią, kuris daug kalba, na kur gali kalbėti.

– Papūga? – spėju.

– A taip, papūga. Ir dar tokį zinau, esu matęs, jei žmonės turi tokį didelį, kaip ten tą daiktą, tai gali jį laikyti namuose.

– Ką tokį? – niekaip nesuprantu.

– Na tokį didelį, gali kambaryje laikyti ir į jį pro langą žiūrėti.

Ilgai mąstau, kas tai galėtų būti. Bet tada berniukas pamato „tą didelį daiktą, kurį galima laikyti namuose“ ir paduoda man kortelę su piešiniu:

-Va matau, va!

Dabar jau ir aš matau. Tai tiesiog …begemotas.

–