Ilgai stovėjom koridoriuje apsikabinę. Tada berniukas tarė:

– Spėk, ką tau tuliu? – Ir ištraukė dovanų maišelį.

Jame buvo močiutės duoti šokoladiniai saldainiukai berniukui už tai, jei stengsis pas mane mokytis.

Įėjom į kabinetą, niekas nepasikeitę: karstynės, batutas, čiuožynė. Berniukas pagyrė, kad pas mane gražu. Vėl prisėdom prie staliuko. Klausiu, ar surinko 5 akmenukus.

– Sulinkau tlis. Kitų negavau, nes sakiau kitokius keiksmazodzius.

– O „šūdas“ sakei? – klausiu, prisimindama praėjusį kartą.https://rb.gy/0inbcc

– Ne, šito nesakiau, – išdidžiai paaiškina bandydamas aiškiai ištarti „š“.

-Tai kodėl negali surinkti visų penkių akmenukų?

-Todėl, kad aš tuliu mušti Olestą. Jis kitus muša, il aš jį tuliu mušti, – toliau išraiškingai tardamas „š“ sako vaikas.

Bandydama atvesti keikūną mušeiką į doros kelią, įkalbinėju:

-O negali nemušti?

-Suplanti, Riulga, asš esu kitoks vaikas – aš negaliu nesimušti. Man leikia mušti, nes jei aš nesimusiu – mane musš.

Man kraujas po truputį pradeda virti – iš kur vaiko tokios žinios?

-O tu gali jam nunešti saldainių? – klausiu.

-Galiu, – mielai sutinka. Ir išrenka tris pačius gražiausius.

Pradedu aiškinti, kad reikia prieiti, pakviesti pažaisti, paimti už rankytės vaiką. Nes vaikai mušasi, kai nemoka išreikšti žodžiais savo norų, nemoka paprašyti, kreiptis. Berniukas kantriai klauso, paskiau pradeda purtyti galvą. Sakau:

-Nunešk saldainius ir pasakyk: čia tau, nesimuškim ir draugaukim. Gerai?

Jis pagalvoja ir taria:

-Saldainius paduosiu il pasakysiu nesimuskim, bet dlaugaukim nesakysiu, nes kiti vaikai juoksis il tada su manim nedlaugaus.

Prieš atsisveikindamas jis krito man į glėbį:

-Po savaitės? Tai reiškia, kad ateisiu pas tave po septynių dienų, taip? – atsiduso. – TAI KAIP ILGAI LAUKTI!

–