Atvedė mama 2,3 metų berniuką. Žmonių bijo, nė vieno žodžio nesako, ko nors paprašyti jokia forma nemoka, pirštu į nieką neparodo, naujų erdvių bijo…

Po pusmečio: vaikas kalba (tiesa, švepluoja, bet ne tai svarbiausia), atsako į klausimus, parodo daiktus, moka paprašyti. Vardiju mamai pasiekimus, nors ji pati juos žino. Dar mums liko išmokyti vaiką žaisti, sakinukus dėlioti, suprasti kuo gyvūnai nuo rūbų skiriasi, pasakoti ir t.t. – beriu, kaip žirnius. Mama nusišypso ir paklausia:

– O jūs negriaunat vaikui vaikystės, tiek norėdama išmokyti?

– Tai tada džiaukitės vaikyste ir nelankykit „Papūgos“, – ironizuoju.

Spėkit ką pasirinko mama : “vaikystę“ ar kalbos supratimą?

–