Laukiu pirminei apžiūrai trimečio. Skambutis.

– Atleiskit, neateisim, nors esam po jūsų langais.

– O kodėl?

– Vaikas nenori.

-Kaip tai nenori?

– Taip visu balsu rėkia, kad bijom iš mašinos išlipti.

– Tai imat vaiką ir atvedat, nebent pati nenorit pas mane ateiti.

– Kaip tai atvedu?,- tikslinasi mama.

– Va taip paprastai. Užsirašėt pas mane, jei noras papulti nepraėjo-pasiimat vaiką ir ateinat,- tyla ragelyje.

– Alio?-pasitikslinu ar kažkas dar manęs klauso. Girdžiu gilų atodūsį.

– Na gerai, bandysim, nežinau ar pavyks,- sutinka mama.

Iš tolo girdėjau kaip garsas artėjo link mano durų. Įėjo mama visa suplukus ir tėtis šnopuodamas nešinas vaiku. Nežinau tiksliai kiek tęsėsi rėkimas, gal dvi, o gal pusantros minutes. Įvertinau vaiką, daviau patarimus tėveliams, apmokiau kaip elgtis. Reikia išeiti,- vėl klyksmas nežmoniškas. Na, galvoju, patikrinsiu kaip mano mokymai praėjo:

– Ar pasiliksit ar eisit? – ironiškai klausiu.

-Mama nusijuokė ir pasakė: “aš čia sprendžiu,- ne vaikas”.

–