Atvažiuoja iš nedidelio miestelio mama su trimečiu vaiku.

– Tai kas neramina? – kaip įprastai klausiu.

– Norim paklausti antros nuomonės: ar reikia vaikui smegenų operacijos? – išdėsto atvykimo priežastį.

Nemeluosiu, mintyse labai pakilau pati savo akyse. Esu logopedė, dar spec. pedagogė ir pradinukų mokytoja. Na gerai, dar dėsčiau Mykolo Romerio universitete ir mokiausiu Muzikos Akademijoje TV režisūros. Bet kad atsakyčiau, ar reikia daryti smegenų operaciją – to dar nebuvo. Susikaupiu ir toliau lendu į „smegenis“.

– O kodėl norit operuoti, kas negerai?

Susirūpinusi moteris paaiškina:

– Mūsų logopedė sakė, kad lūpos neklauso smegenų, dėl to reikalinga operacija.

Mane apėmė labai dvejopi jausmai…

– O, sakykit, gal minėjo jūsų logopedė chirurgė, ką konkrečiai operacijos metu reikia daryti: gal lūpas prie smegenų pririšti?

Matau ir klientei nuotaika pradėjo gerėti. Operacijos klausimą išsprendėm.

– Dar sakė, kad mano vaikas autistas, – tęsė moteris. – O kai ėjau iš logopedės kabineto pridūrė, kad ir aš pati autistė. Kodėl? Nes nežiūriu jai į akis. Žinot, man buvo taip sunku klausyti tos logopedės, kad į ją visai nenorėjau nei žiūrėti nei jos girdėti,- paaiškino mama savo „autizmo“ diagnozę.

Pasikalbėjom, kad autizmą nustatinėja psichiatrai, logopedai gali pasakyti, jog rekomenduoja pasitikrinti raidos centre, jei mato autizmo bruožus, nurodyti kokius. Ir smegenų operacijų logopedai nedaro, nekonsultuoja ir apskritai tokių nesąmonių nešneka.

Na, nebent duoda tokį smegenų testą: stipriai papurtykit galvą. Jei nesitranko kamuoliukas, reiškia, viskas gerai .

–