Garso š mokymas

Mokome Š garso tarimo per žaidimus, supažindiname tėvelius, kaip jie patys gali prisidėti prie geresnių rezultatų. Pasikalbėkime: +370 687 33033 arba susirašykime logopedijoscentraspapuga@gmail.com. Žemiau - šiek tiek informacijos apie tai, kas yra svarbu norint įsivertinti vaiko kalbėjimą savarankiškai.

Kodėl vaikas vietoj „Š“ taria „S“?

Normalios raidos ypatumai. Pirmiausia svarbu žinoti, kad iki tam tikro amžiaus šveplavimas yra visiškai normalus reiškinys. Daugeliui vaikų iki ~4–5 metų sunkiau tarti sudėtingesnius garsus (Š, Ž, Č, Dž, R), jie juos paprastai pakeičia paprastesniais (S, Z, C, Dz ar net L, J). Tai – minėtas fiziologinis šveplavimas, kylantis dėl dar nepakankamai tikslių kalbos padargų (liežuvio, lūpų, gomurio) judesių. Augant vaikui, jo artikuliacinis aparatas stiprėja, judesiai tikslėja ir apie 4–5 metus šveplavimas dažniausiai savaime išnyksta. Taigi jei trejų ar ketverių metų mažylis Š garsą pakeičia S, tai nebūtinai reiškia sutrikimą – gali būti, jog jam tiesiog dar trūksta brandos.

Galimos priežastys, kai klaida išlieka. Vis dėlto, jeigu Š garsas vaiko kalboje neatsiranda ilgiau nei įprasta arba tariamas netaisyklingai, tam gali būti įvairių priežasčių. Dažniausiai pasitaiko funkcinės priežastys – tai yra, jokių fiziologinių defektų nėra, tačiau susiformavo netinkami kalbos įpročiai. Pavyzdžiui, vaikas gali būti tiesiog pripratęs netaisyklingai formuoti garsą dėl aplinkos poveikio ar dėmesio stokos taisyklingai kalbai. Kita vertus, organinės priežastys – fiziologiniai veiksniai – taip pat gali lemti Š tarimo sunkumus.

Keletas galimų priežasčių, kodėl vaikas vietoj Š sako S

● Netaisyklinga artikuliacija (tarimo paklaida). Dažnai pasitaiko, kad vaikas tiesiog neišmoko tinkamai padėti liežuvio ir lūpų šiam garsui. Tipiška klaida – vadinamasis priekinis tarimas, kai Š garsas tariamas per daug priekyje burnoje, tarsi S. Tokiu atveju liežuvis nepakyla pakankamai aukštai už viršutinių dantų, oro srovė nukreipiama netinkamai, todėl „š“ skamba kaip „s“. Tai ir yra tarimo paklaida – netaisyklingas garso ištarimas. Priekinį tarimą gali formuoti ir anatominiai ypatumai, pvz., netaisyklingas sąkandis ar ilgai išlikęs čiulpimo refleksas: dėl to kai kurie vaikai garsus s, z, š, ž taria kišdami liežuvį tarp dantų. Tuomet girdimas duslesnis, švepluojantis garsas, matyti netaisyklinga liežuvio padėtis.

● Klausos ir foneminio suvokimo problemos. Kad vaikas taisyklingai tartų garsus, jis turi juos atskirti ir girdėdamas. Foneminė klausa – tai gebėjimas skirti kalbos garsus ausimi. Jei šis gebėjimas silpnas, vaikas gali nejausti skirtumo tarp panašių garsų, pavyzdžiui, S ir Š. Tuomet pasireiškia foneminė klaida – vaikas tarsi „girdi“ abu garsus kaip vieną ir tą patį, todėl jo kalboje jie susilieja. Tokio sutrikimo požymis – vaikas iš esmės neskiria dviejų garsų ir gali juos vartoti pakaitomis atsitiktinai. Pavyzdžiui, kartais netgi paprašytas pakartoti Š jis pasako S arba atvirkščiai, nes pats girdi abu labai panašiai. Foneminės klausos sutrikimą gali lemti klausos nusilpimas (pvz., dėl dažnų ausų uždegimų ar adenoidų išvešėjimo). Pastebėta, kad užgultos ausys (dėl adenoidų ar kitų priežasčių) trukdo vaikui aiškiai girdėti garsus – tuomet nenuostabu, jog jis negali jų taisyklingai atkartoti. Laimei, foneminę klausą galima lavinti specialiais pratimais (apie tai – kiek vėliau).

● Fiziologinės ir struktūrinės priežastys. Tam tikri anatominiai veiksniai gali trukdyti taisyklingai tarti garsą Š. Vienas jų – trumpas liežuvio pasaitėlis. Labai trumpas pasaitėlis varžo liežuvio judesius, todėl vaikui gali būti sunku pakelti liežuvį aukštai (tai būtina tiek garsui L, tiek Š, o ypač R tarti). Pastebėjus šią problemą, pasaitėlis dažnai kirpamas apie 5-uosius vaiko gyvenimo metus, tačiau vien to nepakanka – po operacijos būtina logopedo pagalba liežuviui pratinti. Kitas veiksnys – netaisyklingas sąkandis (pvz., atviras sąkandis, kai dantys nesusiglaudžia, dažnai susiformavęs dėl ilgalaikio čiulptuko, piršto čiulpimo įpročio). Dantų ir žandikaulių padėties anomalijos gali keisti liežuvio padėtį tariant garsus. Pavyzdžiui, esant netaisyklingam sukandimui vaikas gali automatiškai kišti liežuvį į tarpą tarp dantų, dėl ko Š garso iš viso „neišeina“. Tokiais atvejais naudinga ne tik logopedo, bet ir ortodonto konsultacija – sąkandžio korekcija neretai padeda pagerinti ir tartį. Taip pat Š tarimą gali apsunkinti artikuliacinės motorikos sutrikimai – kai vaikui stinga koordinacijos arba jėgos tiksliai liežuvio ir lūpų judesiams (tai pasitaiko, pavyzdžiui, vaikams su bendru raidos vėlavimu ar silpnesniu raumenų tonusu).

● Netinkama kalbinė aplinka ir įpročiai. Vaiko kalbos raidai didelę įtaką daro aplinkinių kalbėjimas. Jeigu tėvai ar kiti artimieji švepluoja, yra didelė tikimybė, kad ir vaikas perims šį netaisyklingos tarties pavyzdį. Čia veikia ne tik galimas paveldimumas, bet ir tiesiog mėgdžiojimas – vaikai mokosi kalbėti kopijuodami girdimus garsus. Taigi, jei šeimoje šuo vadinamas „suo“, mažyliui sunkiau suprasti, kodėl reikėtų tarti su Š. Taip pat vaiko tarimą gali paveikti ir pernelyg mažai kalbinės stimuliacijos: pavyzdžiui, jei su vaiku mažai šnekama, skaitoma, arba jis daug laiko praleidžia prie ekranų. Tokiu atveju nukenčia ir foneminė klausa (nes vaikas mažai praktikuoja girdėdamas ir skirdamas garsus), ir artikuliacija (nebando pats tarti garsų). Tad priežastimi gali būti bendras kalbos raidos atsilikimas, kai vaikas apskritai vėluoja pradėti kalbėti ar turi skurdų žodyną – tuomet dažnai pasitaiko ir tarimo netikslumų. Visais šiais atvejais svarbu vaikui padėti – tiek sąmoningai formuojant teisingus kalbinius įpročius namuose, tiek prireikus pasitelkiant specialistus.

Kaip atpažinti, kad vaikas netaria „Š“ garsо tinkamai?

Šveplavimo požymiai. Tėvai paprastai pirmieji pastebi, kad vaiko kalboje kai kurie garsai skamba ne taip, kaip turėtų. Jei atidžiau paklausysite mažylio tariamų žodžių, Š garso netaisyklingas tarimas gana akivaizdus: vaikas visur, kur turėtų būti „š“, taria „s“ (arba panašų, „švilpiantį“ garsą). Pavyzdžiui, žodis „šaka“ nuskamba kaip „saka“, „šuo“ tampa „suo“ ir pan. Kai kuriems vaikams Š gali skambėti itin dusliai arba su švilpesiu – tarsi oras šnypštų pro dantis. Dažnai toks šveplavimas pastebimas tariant ir kitus panašios artikuliacijos garsus (pvz., ž, c, z). Jeigu vaikas kalbėdamas nuolat painioja šiuos garsus, aplinkiniai gali sunkiau jį suprasti, ypač nepažįstami žmonės. Patys tėvai, žinoma, pripranta prie vaiko tarties, bet vertėtų atkreipti dėmesį, jei, tarkime, darželyje auklėtojai ar logopedas pasako, jog vaiko kalba neaiški – tai ženklas, kad tarimo klaidos trukdo komunikacijai.

Netaisyklinga artikuliacija. Kitas akivaizdus požymis – fizinė vaiko artikuliacija tariant garsą Š. Stebėkite vaiko burnytę jam kalbant ar kartojant po Jūsų: tariamas garsas „š“ iš tiesų reikalauja tam tikros liežuvio ir lūpų padėties. Sakant Š, lūpos turėtų būti šiek tiek suapvalintos ir pabūkštelėjusios į priekį, o liežuvio galiukas pakilęs prie gomurio, už viršutinių dantukų. Jei vaikas šio garso netaria taisyklingai, gali būti, kad jis:

● Neišapvalina lūpų – palieka jas per daug atviras (kaip tariant S, kai lūpos labiau šypsosi). Tuomet girdimas „linksmesnis“ šnypštimas, artimesnis garsui S.

● Nekelia liežuvio pakankamai aukštai – galbūt jo liežuvio galiukas lieka prie apatinių dantų ar net iškišamas tarp dantų. Tuomet garsas skamba visai ne kaip Š, o panašiau į anglų kalbos TH arba šoninius šnypštimus. Tėvai gali pamatyti, jei vaikas kiša liežuvį lauk ar laiko jį netinkamai – tai matomas netaisyklingos tarties požymis.
● Skleidžia per stiprią oro srovę – kartais vaikas labai pučia orą, sakydamas Š, dėl to garsas išeina per aštrus, švilpiantis. Tai irgi artikuliacijos netikslumas (galbūt vaikas persistengia bandydamas ištarti).

Foneminės klaidos požymiai. Jei vaikas turi foneminio suvokimo problemų, tėvai gali pastebėti kiek kitokius ženklus. Pavyzdžiui, vaikas nereaguoja, kai kas nors kalboje pavartoja „š“ garsą – tarsi neišgirsta jo, nors reaguotų į kitus garsus. Arba, jei paprašysite: „Pasakyk: šuo“, vaikas gali keletą kartų ištarti „suo“, net pataisytas vėl kartos su S. Tokioje situacijoje kyla įtarimas, kad mažylis tiesiog negirdi skirtumo tarp S ir Š. Dar vienas požymis – nenuoseklus klaidų darymas: tarkime, vieną dieną jis pasakė „šaldytuvas“ teisingai, o kitą dieną vėl sako „saldytuvas“. Arba izoliuotai pakartoja po Jūsų „š“ tiksliai, tačiau sakinyje vis vien pakeičia į S. Tai rodo, jog vaikas neišmokęs sąmoningai kontroliuoti tų garsų – dažnai taip nutinka būtent dėl sutrikusios foneminės klausos.

Apibendrinant, tėvams vertėtų sunerimti, jeigu 4–5 metų vaiko kalboje garsas Š praktiškai neegzistuoja (visur pavaduojamas kitu garsu) arba yra akivaizdžiai iškraipomas. Ankstyvesniame amžiuje (2–3 m.) šie požymiai gali būti normos dalis, tačiau stebint vyresnį ikimokyklinuką tai signalas pasidomėti, ar nereikia pagalbos. Kitame straipsnyje aptariame, kaip galima padėti vaikui namuose lavinti taisyklingą š tarimą.